Ketvirtadienį popiežius Pranciškus susitiko su Dvasininkijos kongregacijos nariais, užbaigiančiais šiomis dienomis vykusį plenarinį posėdį. Popiežiaus audiencijoje dalyvavo maždaug šimtas žmonių – visi Kongregacijos nariai, tarp jų ir Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, patarėjai bei kiti plenariniame posėdyje dalyvavę asmenys.
Šventasis Tėvas pasidalijo su jais keletu minčių apie kunigystės pašaukimą, ypatingą dėmesį skirdamas jauniems kunigams. Ką jaunas kunigas nešiojasi širdyje? Ko reikia, kad jo kojų, bėgančių skelbti džiugią Evangelijos žinią, neištiktų paralyžius, susidūrus su baime ir sunkumais? Ką daryti, kad kunigas nepasiduotų pagundai dangstytis griežtumu arba netaptų, viską metęs, „dingusiu be žinios“?
Pasak popiežiaus, labai svarbu, kad vyskupai ir vyresni kunigai, klebonai, rūpestingai padėtų jauniems kunigams, būtų jiems artimi. Negalima žiūrėti į jaunus kunigus ar kandidatus į kunigystę tik kaip į tuos, kuri turi užpildyti tuščias vietas. Nesiekime užpildyti tuščių vietų žmonėmis, kurių Viešpats nepašaukė, - sakė popiežius; neieškokime jų bet kur; atidžiai ištirkime ar jaunuolis turi pašaukimą; ištirkime pašaukimo tikrumą – ar jaunuolis tik ieško priebėgos, ar tikrai Viešpats jį pašaukė.
Kitas Šventojo Tėvo labai primygtinai pabrėžtas dalykas – vyskupo dėmesingumas savo kunigams. Kiek kartų esu girdėjęs kunigų nusiskundimus: „aš paskambinau vyskupui, bet jo nebuvo, o sekretorė mane užrašė į pasimatymą po trijų mėnesių...“ Jei tu, vyskupe, žinai, kad tarp tau skambinusių žmonių buvo kunigas, tai net jei tavo dienotvarkė užpildyta, tu tą patį vakarą arba ne vėliau kaip kitą dieną jam paskambink ir sužinok ar reikalas, kuriuo jis su tavimi norėjo pasikalbėti nėra skubus. Bet svarbiausia, kad tas kunigas jaustų, jog tu esi jam tėvas. Neįmanoma vadovauti vyskupijai be artumo kunigams, - sakė Pranciškus. Neįmanoma brandinti kunigų šventumo, be tėviško vyskupo artumo.
Norėčiau, - toliau savo kalboje sakė popiežius Dvasininkijos kongregacijos susitikimo dalyviams, - visiems, o ypač jauniems kunigams, priminti tris svarbius dalykus, tris labai svarbias laikysenas: be atvangos melstis, visada būti kelionėje, nuoširdžiai dalintis.
Turime be atvangos melstis, nes tik tuomet būsime geri žmonių žvejai, jei pirma mes patys leisime, kad Viešpats mus „sugautų“. Mūsų pašaukimo kelias prasideda tuomet kai atsisakę individualizmo, palikę savo asmeninius projektus, leidžiamės į „šventąją kelionę“, atsiduodame tai Meilei, kuri mūsų ieškojo naktyje, paklūstame tam balsui, kuris suskambo mūsų širdyje. Kiekvieną dieną turime sustoti, įsiklausyti į Dievo Žodį, nurimti priešais Tabernakulį. „Aš stengiuosi, bet užsnūstu priešai Tabernakulį“. Gerai, Viešpačiui malonu, kad tu esi su juo.
Antra – visada keliauti. Kunigas nėra jau pasiekęs tikslo: jis visada yra mokinys, piligrimas einantis Evangelijos ir gyvenimo keliu, artėjantis prie Dievo slėpinio slenksčio, žengiantis į jam patikėtų žmonių šventąją žemę. Kunigas niekada negali jaustis patenkintas savimi; turi visada mokytis, atsinaujinti, būti pasiruošęs Dievo staigmenoms.
Ir, galiausiai, trečia – dalintis širdimi. Kunigo gyvenimas neturi būti panašus į tarnautojo gyvenimą; jo tarnystė neturi būti suprantama tik kaip religinės ir liturginės apeigos. Kunigas neturi būti valstybės biurokratas, bet turi būti tautos ganytojas. Kunigas aukoja gyvenimą Viešpačiui ir broliams, savyje jaučia Dievo tautos džiaugsmus ir skausmus, visus išklauso, padeda pagyti, su visais dalijasi Tėvo gerumu.
Be atvangos melstis, visada būti kelionėje, nuoširdžiai dalintis – ne visada paprasta, tačiau įmanoma pasitikint Viešpačiu ir žinant, kad jis visada eina pirma mūsų. Baigdamas savo kalbą popiežius meldė, kad visus užtartų Mergelė Marija, kuri be atvangos meldėsi, lydėjo savo Sūnų, stovėdama prie kryžiaus dalijosi jo kančia. (Vatikano radijas)
